1. Parodykite, kad pastebite ir rūpinatės

Pastebėję, kad artimasis atrodo prislėgtas, atsiriboja nuo kitų ar elgiasi kitaip nei įprastai, galime nedrąsiai svarstyti, ar verta apie tai užsiminti. Vis tik, rūpestingas pokalbio inicijavimas gali padėti žmogui suprasti, kad jo sunkumai nelieka nepastebėti.

Pokalbį galima pradėti paprastai:

• „Pastebėjau, kad pastaruoju metu esi tylesnis. Kaip laikaisi?“

• „Atrodo, kad šiuo metu tau nelengva. Gal norėtum pasikalbėti?“

• „Jeigu norėsi apie tai pasikalbėti, gali į mane kreiptis.“

Svarbu nespausti žmogaus atsiverti. Kartais jam reikia laiko suprasti savo jausmus arba pasiruošti apie juos kalbėti.

Net jeigu žmogus šiuo metu nenori kalbėtis, galime parodyti, kad mūsų palaikymas išlieka prieinamas.

2. Išklausykite neskubėdami ieškoti sprendimų

Kai artimas žmogus pasakoja apie savo sunkumus, dažnai norisi kuo greičiau jam padėti. Galime pradėti siūlyti sprendimus, dalytis savo patirtimi ar bandyti parodyti situaciją iš pozityvesnės pusės.

Nors tokios reakcijos paprastai kyla iš noro padėti, žmogui ne visada reikia patarimo. Kartais pirmiausia svarbu turėti galimybę išsakyti savo mintis ir jausmus.

Aktyvus klausymasis reiškia ne tik tylėjimą, kol kitas kalba, bet ir nuoširdų bandymą suprasti jo patirtį.

Tam gali padėti atviri klausimai:

• „Kas tau šiuo metu sunkiausia?“

• „Kaip jautiesi dėl to, kas nutiko?“

• „Ar norėtum papasakoti daugiau?“

Nebūtina užpildyti kiekvienos tylos minutės. Kartais žmogui reikia kelių akimirkų surasti žodžius ar apsvarstyti tai, ką jis nori pasakyti.

3. Pripažinkite žmogaus jausmus jų nenuvertindami

Susidūrę su artimojo liūdesiu, nerimu ar nusivylimu, galime norėti jį nuraminti sakydami, kad viskas bus gerai, kad situacija nėra tokia bloga arba kad kiti žmonės patiria dar didesnių sunkumų. Tačiau net ir geranoriškai pasakyti žodžiai kartais gali sudaryti įspūdį, kad žmogaus jausmai yra perdėti ar nepagrįsti.

Jausmų pripažinimas nereiškia, kad turime pritarti visoms žmogaus mintims ar jo situacijos vertinimui. Tai reiškia, kad pripažįstame jo patiriamų išgyvenimų svarbą.

Pavyzdžiui, vietoj „Nėra čia ko jaudintis“ galime pasakyti „Matau, kad ši situacija tau kelia daug nerimo“.

Vietoj „Kitiems būna dar blogiau“ – „Girdžiu, kad tau šiuo metu tikrai sunku“.

O vietoj „Negalvok apie tai“ – „Ar norėtum papasakoti, kas labiausiai neduoda ramybės?“

Kartais žmogui svarbiausia ne išgirsti, kaip jis turėtų jaustis, o suprasti, kad jo išgyvenimai yra priimami rimtai.

4. Paklauskite, kokios pagalbos žmogui reikia

Ne visada galime žinoti, kokio palaikymo kitam žmogui reikia. Vieni nori išsikalbėti, kiti ieško patarimo, o dar kitiems tuo metu labiausiai padėtų praktinė pagalba ar paprasta draugija.

Todėl užuot spėlioję, galime paklausti:

• „Kaip galėčiau tau padėti?“

• „Ar norėtum, kad tiesiog išklausyčiau, ar kartu pagalvotume apie sprendimus?“

• „Gal yra kas nors, kuo galėčiau palengvinti tavo kasdienybę?“

Kartais pagalba gali būti labai konkreti: pasiūlymas kartu pasivaikščioti, padėti atlikti kasdienius darbus, palydėti į susitikimą ar tiesiog praleisti laiką kartu.

Svarbu gerbti ir žmogaus teisę pagalbos atsisakyti. Ne kiekvienas pasiūlymas bus tinkamas konkrečiu metu.

5. Palaikykite ryšį ir vėliau

Vienas pokalbis ne visada pakeičia žmogaus savijautą. Sunkūs išgyvenimai gali tęstis ilgiau, o noras kalbėtis ar bendrauti skirtingomis dienomis gali keistis.

Todėl palaikymas gali reikšti ir paprastą, nuoseklų domėjimąsi žmogaus savijauta.

Galime parašyti žinutę, pasiteirauti, kaip sekasi, pakviesti susitikti ar užsiimti įprasta bendra veikla.

Nebūtina kiekvieno pokalbio skirti problemoms aptarti. Kartais įprastas bendravimas taip pat gali padėti žmogui jausti ryšį su kitais.

6. Nepamirškite savo galimybių ir ribų

Palaikydami artimą žmogų galime jausti didelę atsakomybę už jo savijautą. Kartais atrodo, kad privalome būti nuolat pasiekiami, visada žinoti, ką pasakyti, ar padėti išspręsti kiekvieną problemą.

Tačiau rūpinimasis kitu žmogumi nereiškia, kad turime atsisakyti savo poreikių ar prisiimti visą atsakomybę už jo sunkumus.

Svarbu įvertinti, kokią pagalbą iš tiesų galime suteikti, ir prireikus paskatinti žmogų kreiptis į kitus artimuosius ar specialistus.

Ribų nustatymas nėra abejingumo ženklas. Tai gali padėti išlaikyti palaikantį santykį ilgesnį laiką.

Kada verta paskatinti kreiptis profesionalios pagalbos?

Artimųjų palaikymas gali būti labai reikšmingas, tačiau ne visada jo pakanka.

Jeigu emociniai sunkumai užsitęsia, stiprėja, trukdo mokytis, dirbti, palaikyti santykius ar pasirūpinti kasdieniais poreikiais, verta švelniai pasiūlyti kreiptis į psichikos sveikatos specialistą.

Galime pasakyti: „Matau, kad tau jau kurį laiką sunku. Galbūt būtų naudinga apie tai pasikalbėti ir su specialistu? Jei norėsi, galiu padėti surasti, kur kreiptis.“

Jeigu žmogus kalba apie savižudybę, savęs žalojimą ar kyla abejonių dėl jo saugumo, svarbu į tai reaguoti rimtai ir nelaukti, kol sunkumai praeis savaime. Esant tiesioginiam pavojui gyvybei, reikia skambinti 112.

Palaikymas nebūtinai reiškia problemos išsprendimą.

Kartais noras padėti kitam žmogui sukelia spaudimą rasti tinkamus žodžius, patarimą ar sprendimą. Svarbu prisiminti: svarbiausia ne tai, ar gebame pakeisti kito žmogaus situaciją, o tai, ar galime suteikti jam erdvės būti išgirstam ir suprastam.

Kartais paprastas klausimas „Kaip tu iš tikrųjų laikaisi?“ ir nuoširdus pasirengimas išgirsti atsakymą gali tapti prasminga palaikymo pradžia.